Kartais už viską labiau norėtųsi dingt kuo toliau nuo miesto. Prisiminus, kaip kai buvau daug maženė, važiuodavau į sodą, išeidavau į mišką, užsiropšdavau į medį ir valandų valandų valandas praleisdavau svajonių karalystėje, net suspurda širdis... Atrodo, kas trukdo tau daryt tą patį dabar? Taip, aš turiu įprotį pastoviai laiką leisti miške, bet tas geras jausmas koks būdavo anksčiau, tarsi užgeso kaip prieš vėją pastatyta žvakė. Kiekvieną kartą bandydama prisiminti savo svajones, jos man tik dar labiau nuliūdina. Net keista pagalvoti kad anksčiau jos man teikdavo tokį tokį džiaugsmą. Puikiai atsimenu kaip sėdėdavau mašioje, ir negalėdavau sulaukti kol atvažiuosiu . Atrodo, kas trukdo tau svajoti čia, mašinoje? Puikiai žinojau kad tos svajonės nėra tokios stebūklingos kaip ten, ant storų, plačių medžių šakų... Dabar jos neteikia laukiančio jausmo kai esame mašinoje. Tarsi būtų išblukusios ir po truputį trintusi mano galvoje...
Jei jau prakalbau apie svajones, dauguma žmonių nesupranta kaip aš galiu sedėti balkone (nors šalia knyga, kompas, telefonas ir t.t.) atsukus veidą į saulę ir svajoti. Nevisada man atsitinka taip kad galvoti aš pradedu savo noru. Dažniausiai taip atsitinka neyčia. Na baigiu aš čia savo nesąmones pezioti ir linkiu jums laimingos likusios dienos (wave)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą