Negaliu patikėti, kad saulė vėl šviečia. Tiek laiko prabūvojus tikrai nejaukiam fone, praleidus, atrodo, pusę gyvenimo kancleryje (turiu omeny mokykloje) pagaiau atėjo pavasaris. Reiškia greit ateis ir vasara. Po 9 h. prieglaudoj, kiemas, riedučiai, dviračiai, draugai, miestas, medžiai, tarzankės, padangos kabančios ant medžių ir nuostabiausi nuotykiai vėl prasidės... Aišku toliau eis keturratis, sodas, visos dienos praleidimas miške, Murzė (mano katė) kuriai pagaliau galėsiu duoti tiek dėmesio,kiek ji verta. Megojimo kartu mums tiiikrai neužtenka. Prasidės krepšinis. Kiekvieną rytą už lango vėl girdėsiu tylius kamuolio dungsėjimus už lango. Tai man lyg ženklas kiekvieną rytą, kad nereikia bėgti į mokyklą, būrelius. Siaubingiausia yra tai kad vasara-tikra vasara, man prasidės tik po egzaminų. Bet jei aš to noriu, man tai nebus kančia. Kiekvieną dieną mano nuomonė į Vienožinskio dailės mokyklą vis keičiasi. Eit, neit. Išlaikysiu, neišlaikysiu. Kiekvieną dieną yliai pakartoju: "Nu, božyte, sėskis ir piešk kol ta išeis. Bet nuostabiausia vistiek yra tai, kad atėjo pavasaris. Kad artėja vasara. Kad šviečia saulė. Kad žolė vėl žalia. Kad baigėsi lietus. Kad nebėra sniego. Kad ir vėl girdžiu paukščius. Kad viskas yra nuostabu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą